***

Išlendu ankstų rytą iš palapinės.Nustembu.Niekada nesu mačiusi tokio nepaprasto grožio.Pakeliu galvą į viršų ir matau,kaip šypsosi danguje tekanti saulė,kaip danguje skubėdami lekia plunksniniai debesys.Tik staiga palietus žemę mano dėmėsį atkreipė žolė.Nuo jos ant mano kojos nuriedėjo tyras rasos lašelis,lyg tyra džiaugsmo ašara...O ko ji taip džiaugiasi ? Manimi ? Žinoma! Ji džiaugiasi , kad supratau,kokio nuostabaus grožio yra gamta ...Einu toliau.Basa.Žengiu žingsnį dar į priekį , ir matau neapsakomo grožio deivę. Ji tokia balta, lyg nuotaka, apsirėdžiusi neapsakomo grožio vienetine suknele.O jos plaukai ... Ilgi ... Geltoni ... Lyg
saulės spinduliai. Tai ramunė. Tokia tyra,graži gali būti tik ji.Tikra meilės gėlelė. Prie jos iš pagarbos lenkiasi varpeliai.Lyg skėtis,saugantis nuo pikto ir blogo...

Budančios žolės garsas.Jau.Žemė bunda. Švelnus vėjelis papučia ir nupučia bėjėgę rasą,taip leisdamas žemei atsigaivinti,augti.Auginti nuostabius rytmečio aušros vaikus ...