Trioletas apie žibuokles

Žibuoklės

Žibuoklių kvapas nuostabus,

Šį gaivų pavasario rytą.

Kutena nosį švelniai,

Žibuoklių kvapas nuostabus.

Šį pasakiškai gražų rytą,

Bet kas šį kvapą atpažins…

Žibuoklių kvapas nuostabus,

Šį gaivų pavasario rytą…

Irma.

--

Kodėl Pelenė išmušus dvyliktam dūžiui pabėga? kad primintų, jog viskas turi ribas, net ir sapnuose. Kodėl Mieganti Gražuolė miega 100 metų? kad parodytų, jog nesvarbu, kiek laiko belauktume, vis viena siela dvynė pas mus ateis. Kodėl Gražuolė įsimyli Pabaisą? Todėl, kad įrodytų, jog išorinis grožis nėra toks svarbus už vidinį. Kodėl Undinėlė savo uodegą iškeitė į kojas? Kad įrodytų, kaip yra svarbu būti šalia mylimojo žmogaus, net jei ir tenka kažką aukoti. Kodėl Pinokiui pamelavus, jo nosis pailgėja? Jog suprastume, kad sakyti melagystes yra visiškai beprasmiška, nes vis viena laikui bėgant jos išaiškės.

***

Ir vėl jis stebi ją iš viršaus. Kambarys kvepiantis švara, ant palangės pamerktos trys baltos tulpės, pro langą matosi medis, jau pradedantis skleisti pirmuosius pumpurus. Ant tobulai paklotos lovos guli tobulo kūno savininkė. Viskas aplink tobula. Kitiems, bet ne jai. Berydama ašaras, ji nulipa nuo lovos ir atsitupia. Iš spintelės ištraukia nedidelę, tačiau ir nemažą knygelę. Su ja rankoj nueina prie lango, pastumia tulpes į vieną šoną, o pati atsisėda kitame. Palangė pakankamai plati. Jis žino, kad merginai ten patinka. Mato kaip ji žiūri per stiklą į medį, jau žalioje pievoje, mato kaip ji stebi baltų tulpių ir baigiančių nužydėti narcizų didelius žiedus, besilenkiančius arčiau žemės nuo stiprių lietaus lašų. Ji iš kišenės ištraukia pieštuką, ir verčia knygelės lapą po lapo. Gražiu, ranka rašytu šriftu, prirašyta jau daug. Suranda tuščią lapą. ...Tiek daug klausimų mano galvoje, bet visi jie – susiję su tuo, tuo vieninteliu. Kodėl? Negi ir mirsiu nesužinojus? Negi visiems taip pat sunku, kaip ir man? Juk viskas aplink taip tobula... Tik aš čia viską gadinu. Išsiskiriu iš visų. Visi mane pastebi. Visus ir įskaudinu. Ir viskas išeina man netyčia. Bet kodėl man? Jaučiuosi kaip raudona dygliuota rožė, tarp baltų, visai nesibadančių tulpių... Jis mato kaip ašaros rieda iš neįprastai gražių merginos akių, lėtai slenka palei nosį, žemyn veidu, pasiekia lūpą, tada krenta ant knygelės ir ten baigia savo kelionę, susigerdamos į liūdnus žodžius. ...Kodėl? Kodėl? Kodėl? Ar man nelemta žinoti? Nusibodo man čia gyventi. Noriu ten, ten kur mane visi mylėtų už tai, kad aš kitokia. Už tai, kad aš raudona tarp baltų. Ir noriu, kad niekas nematytų tų mano spyglių – kad jie būtų po lapais. Ar egzistuoja tokia vieta?... Jis vėl mato kaip ji užverčia savo knygelę, padeda ją šalia baltų tulpių, atremia galvą į stiklą. Ji nieko nedaro – tik sėdi. Viskas dar vis atrodo idealu. Tik ji... Tik ji dabar atrodo dar ramesnė. Kaip didelė porcelianinė lėlė pasodinta ant palangės, prie baltų tulpių ir knygelės. – Ne, – taria ji balsu, – aš nepaliksiu šio neteisingo pasaulio nesužinojus kodėl. Nepaliksiu. Jis žiūri kaip mergina išeina iš kambario. Be jos čia viskas taip nyku... Ne už ilgo ji grįžta. Su virve ir raudona rože rankose. Nueina prie lango, paima baltas tulpes, išplėšia lapą iš knygelės, skubomis kažką parašo ir vėl išbėga lauk. Dabar jis jau nebesupranta kas darosi. Mato pro ją langą. Lyja. Labai lyja. Mergina šlapia, pasistačiusi kėdutę po medžiu, smarkiai pririša virvę prie šakos. Padaro kilpą, įmauna į ją galvą. Rankoje laiko baltų tulpių puokštę ir tą vienintelę raudoną rožę. Žengia žingsnį nuo kėdės. Ji nesimuisto ir nesistengia išsilaisvint, tiesiog atsipalaiduoja ir paskutinį kartą nužvelgia savo kambario langą. Jis mato visa tai. Mato kaip gėlės iškrenta iš jos šlapios, nebegyvos rankos. Viskas baigėsi. O gal ne? Jis girdi kaip moteriškas balsas suklykia lauke. Persigandusi moteris įbėga į jos kambarį. Apsidairo ir pamato lapelį ant palangės. Balsu skaito: – Aš neiškeliausiu iš čia nesužinojus. Aš turiu sužinoti viską. Dabar jis supranta. Dabar jis viską supranta. Tik savižudžiai lieka ten kur baisiausia. Tik savižudžiai lieka tarp rojaus ir pragaro. Tik savižudžiai lieka čia. Čia – Žemėje. Dabar ji klajos amžinai. Dabar ji turės pakankamai laiko išsiaiškinti viską. Tik jis, tas pliušinis meškiukas aukštai ant spintos, dabar liko vienas ir užmirštas. Užmirštas labiau nei bet kada...

**

GERIAUSI DALYKAI ŠIAME GYVENIME:

- Įsimylėti,

- Juoktis kol pradės skaudėti skruostus,

- Rasti pinigų kelnių kišenėje, kurių jau nebenešioji,

- Sulaukti skambučio vidurnaktį, kuris trunka valandas,

- Netyčia išgirsti kalbant apie tave, kai sakoma gera,

- Jausti kutenimą pilve, kaskart kai matai "tą" vienintelį žmogų,

- Praleisti laika su savo geriausiais draugais,

- Stebėti saulėlydį...

- Turėti žmogų, kuris tave nuoširdžiai myli.

- Klausytis mėgstamos dainos

- Matyti mylimus žmones laimingus ! ♥

*

Vakaras. Nereikia nieko,Tik sėdėti ir žiūrėt,Kaip ta saulė mus palieka,Ir lyg vakaras žėrėt.Ir matyt, kaip upėj gluosnis Atsispindi ir lanka,Ir kaip žemę ima glostyt Šilto vakaro ranka.Ir girdėt ties galva skrendant Nepažįstamus paukščius,Ir matyt į naktį brendant Kažką murmančius medžius.Taip sėdėti ir žiūrėti Be jokios, jokios minties Ir jau nieko nenorėti,Nieko, nieko, net mirties.

1 klasė.Mergytė sėdi gale ir kenčia klasiokų užgauliojimus. .3 klasė. Mergytė vaikšto mokyklos kolidoriais ir mato kandžius ir paniekinamus žvilgsnius, nukreiptus tikį ją. .5 klasė.Mergytė stebi klasiokes.- Jei neturi kur žiūrėti, žiūrėk į savo mėgztiniodėmes, murze. ( klasiokų juokas) 7 klasė.Mergytė vis dar neturi draugų ir girdi kandžias replikas. 9 klasė.Į klasę ateina naujokas, kurį mergytė įsimyli.Naujokas ją ignoruoja. 10 klasė.Mergytė vis stebi klasioką kurį ji myli. Ji išdrįstaprie jo prieiti:- Sveikas.- Atšok nuo manęs baidykle. Nedaryk gėdos ragana. ................11 klasė.Mergytė metams išvažiavo į užsienį. ................12 klasė.Mokyklos kolidoriumi, pasitempusi, mažais žingsneliais, žengia mergina. Geltona prigludusi suknelė, puikiai išryškina jos kūno formas. Geltoni plaukai kedenasi nuo jos mažų, bet greitų žingsniu.Kiekvienas seka ją akimis. Ji eina aukštai iškėlusi galvą, ir išeina iš mokyklos. Jos kulniukų tauškėjimas, priverčia atsisukti kiekvieną. Ji prieinaprie tvenkinio. Ten daug žmonių, bet ji į juos nekreipia dėmesio.Ji dailiai nusimauna aukštakulnius. Nusimeta suknelę. Visi stebi ją, lyg matydami kokį stebuklą.Merginos pavydžiai žiūri į ją. Jos pavydi, jai tobulo kūno. Ji pasikedeną plaukus ir lėtai atsisega liemenuką. Tuometi ji nusimauna apatineskelnaites. Viską numeta į šalį. Ji nebijo žmonių žvilgsnių. Ji kažką išsitraukią iš rankinės ir lėtai brenda į vandenį. Ji nuplaukia į tvenkinio vidurį. Ji mato kaip į ją sustingę žiūri žmonės ir ji nusišypso. Staiga ji paneria. Žmonės pradėjo žiūrėti dar įdėmiau. Staiga jie išvydo tik kraujo klaną ir nuogą merginos kūną, išnirusi į viršų. Taip, tai ta patimergytė, tik tai ji jau mergina. Kentėjo 12 metų ir palūžo? Ne, tiesiog ji padarė taip, kad kiekvienam kuris ją žemino, sąžinė graužtų visą gyvenimą ir neiškentę jie ateitų ten kur dabar ji.

*

"Jūs manot, kad ji negraži, stora ir pan. Pažvelkit į šia nuotrauką, pažvelkit į šios merginos veidą... Jūs matot šią šypseną? Pažvelkit dar kart į šia nuotrauką. Pagalvokit apie tai... Jūs gyvenate šiame mažame pasaulyje ir bandot siekti tobulumo. Bandymas laikomas priimtinu, kai bandot suderinti tai, kas kitiems atrodo teisinga, bet dažnai esat nelaimingi. Taigi, baikit spręst apie žmones iš jų išorės! Jūs manot, kad būti stambiai(-iam) yra šlykštu, niekas, tipo, nemylės jūsų.Bet STOP! Ji turi didelę širdį ir gali būti daug laimingesnė už jus visus. Yra žmonių, kurie myli ją. O dievas visus myli vienodai ir jūs esat jam patys gražiausi žmonės šiame pasaulyje.Priimkit tokius žmones, nes visuomenėje, atstumdami tokius žmones, jūs galite pasirodyti tikra(-s) kvailys (-ė).Tad žmonės, nesmerkit savęs už tai, kokie jūs esat. Mylėkime vieni kitus ir būkime mylimi."